atvažiavęs į Norvegiją pradžioje nustebdavau; kartais važiuojant į kalną auto eismas vos slenka, paskui išaiškėdavo priežastis - ogi dviratinkas sunkiai pedaluojasi į kalną per vidurį juostos, o auto kolona ramiai paskui jį slenka, autovairuotojų veiduose jokio raukymosi. Mieste tik prisiartinus prie pėsčiųjų perėjos - mašinos sustoja ir laukia kol pereisiu, nors kartais net neketindavau eiti per gatvę.
Tačiau norvegų vartotojiškumas taip pat stebino. Būdavo ten tokios šiukšlių firmos, į kurias žmonės veždavo priduoti neberekalingus daiktus - baldus, buitinę techniką ir bele ką. Atitempdavo jie autopriekabėlėmis, o už pridavimą susimokėdavo. Atvažiuoti ir pasiimti iš ten galima nemokamai. Panašius daiktus dabar matome sendaikčių turguje Lietuvoje. Savotiškai liūdna būdavo matyti tuos pamestus, tada dar ne Azijoje pagamintus, senus daiktus. Čia tie daiktai, kurie sakoma, kad turi sielą.
Taigi man reikėjo dviračio, ir aš jį greitai radau! Tai buvo idealiai oranžinis, plieninis, švedų gamintojo Crescent. Ir netgi turėjo odinę Brooks sėdynę! Labai nesismulkinau, bet tai buvo kažkuris modelis iš 7-o dešimtmečio ir atrodė panašiai taip:
Crescent'as buvo vidutiniškai aptrintas, normalios būklės. Riedėjo jis smagiai, ir manau, kad užrištomis akimis galėčiau atskirti tą plieninio rėmo minkštumą nuo čaižaus aliuminio. Tačiau nebuvau nusiteikęs restauruoti, tiesiog nebuvo nuotaikos tuo užsiimti mažame kambarėlyje, man reikėjo dviračio į darbą ir tiek. Laikiau jį lauke, namo kieme, kuriame dar buvo dviračių lauželis; dviračius palikdavo buvę nuomininkai, tad visada rasdavau reikiamų dalių.
Kadangi dviratis man buvo šiek tiek per ilgas, vairą pakeičiau į tiesų, o paskui dar ir į lenktą. Iki šiol nesuprantu, kodėl tie senoviški plentiniai vairai tokie siauručiai - vaiko pečių pločio. Kartą bevažiuojant nuo borto galinis bėgių permetėjas sulindo į stipinus. Galinį ratą pakeičiau į kitą su 3 vidinėm pavarom. Tos 3, lengvai perjungiamos pavaros, buvo viskas ko man reikėjo mieste. Vėliau susimasčiau, kad Brooks sėdynę reikia išsaugoti, ir nors aš ją palikdavau apdengęs nuo lietaus, pavėlavau - ji gerokai sutežo.
Pamenu žiemą prekybos centruose būdavo pigiai pirkti digliuotų dviratinių padangų. Tačiu apsieidavau be jų - savo plikom plentinėm padangom važinėjau per pusnis ir per ledą. Nežinau kaip tada tai gaudavosi, dabar taip nebegalėčiau.
prižiūrėjau jį minimaliai, tik tiek kiek man reikėjo transportavimuisi. Nekreipiau dėmesio į estetiką - gale netgi užsidėjau šlykštų plastikinį purvasaugį. Vis masčiau, kad pasiimsiu jį į Lietuvą, restauruoti, kažkiek modernizuoti.
Tačiau labai jau nemėgstu liestis ir reguliuoti tų senoviškų negrabių mazgų, nepatinka man tos senoviškos vairo kolonėlės, tam kad atsukti sunkiai užkabinama centrinė ašis, taip pat vis besiplečiančios rūdys. Taip pat pastebėjau kad plieninis rėmas truputi skersas; aišku galima jį tiesinti. Tačiau galutinai jį palikti apsisprendžiau pamatęs vandens srovelę bėgančią iš prarudyjusio vamzdžio. Galima buvo nujausti ką rūdis išdarinėjo rėmo viduje.
Per metus atvažinėjęs prisirišau prie jo, dvejojau, bet palikau.. Palikau jį tame pačiame lauželyje prie namo, su viltimi, kad kas nors jį pastebės ir įvertins, nors ir mažai tikėtina. Žodžiu mylėjau, naudojaus, išnaudojau ir palikau.
| Prikabinti failai: |
|
crescent.jpg [ 196.35 KiB | Peržiūrėta 29843 kartus(ų) ] |
. 
girdėjau apie tą švedą norvegijoj pasakų gyvai. Manau simas gerai padarė kad ne restauravo, kiek jį pažystu, tai simas labiau važiuotojas, nei dviračių prižiūrėtojas. Geriau turėt vieną, ir tinkamai juo rūpintis-kad vežtų, o ne sekcijoj kabėtu.
