Taigi. Ataskaita visų Velouosto mynikų Rygos maratone vardu.
Pirmiausia – apie neįtikėtinai talpią transporto priemonę. 5 mynikai, 3 dviračiai ir visas bagažas tilpo be problemų. 2 dviračiai ant stogo, bet tilptų ir trečias.
Atvykus į Rygą kilo šiokių tokių sunkumų bandant surasti nakvynės tašką. Pirmiausia „nuplaukė“ suplanuoti butai su indais ir kambarinėm, teko greituoju būdu ieškoti atsarginio varianto. Sukom ratus apie autobusų stotį, kol išdrįsom įvažiuot į vieną iš gatvelių. Ir atsidūrėm turguj. Turgaus viešbutyje ar hostelyje. Jei ne į žvalgybą pasiųsti šnipai, tikriausiai nebūtume išdrįsę ten apsistoti. Pirmi apžiūros įspūdžiai iš Zyy ir Alberto lūpų skambėjo nelabai patraukliai – baras pusrūsy, tamsu, „muzonas kala kabake“, padavėjos apsinešusios, o kambarių nematėm. Tik nusiuntus antrą derybininkų komandą pavyko tiksliau įvertinti situaciją. O viskas gavosi tiesiog puikiai. Didelis kambarys, saugiai sandeliuke prie viešbučio administratorės darbo vietos užrakinti dviračiai, iš anksto sutarti sportininkų pusryčiai anksčiau negu pradeda dirbti tas baras – restoranas. Ko daugiau norėti. Mašiną į saugomą aikštelę, daiktus į viešbutį ir pirmyn apžiūrėt apylinkių. Aišku, toli nenuėjom, inkarą išmetėm alaus restorane. Raimunds Pauls prie rojalio, tikra latvė padavėja, alus, makaronai, duona ir naujas komercinis pasiūlymas Reginai. Pasėdėjom, pamąstėm ir grįžę viešbutin kritom miegot – su atitinkamom lengviau užmigti padedančiom priemonėm. Kam padėjo, kam ne, bet ryte pabudom visi.
Varžybų rytas išaušo lygiai 7.00. Už lango švietė saulė, bet tie turgaus žmonės šiltom striukėm ir pirštinėm atrodė nelabai patraukliai. Apsirengėm viską, ką turėjom, nors abejonių buvo pačių įvairiausių. Nuo „gal važiuoti su trumpa“ iki „kas turi paskolint šiltas kelnes“. Suvalgėm puikią košę su dar puikesne braškių uogiene ir pirmyn starto ieškot. Visi žinojo, kur startas, bet niekas negalėjo rasti. Tačiau radom. Dauguvos krantinėje karaliavo vėjas ir dviračių šventės dalyviai su palaikymo komandom. Puikus vaizdas.
Labai nustebino komandos vairuotojo išdalintų starto paketų turinys. Viduje tradiciškai radom porą numerių, taloną maistui, keletą žiogelių, kortelę su dalyvio vardu ir pavarde. Kažko trūksta? Taigi... Vokuose nebuvo „čipų“. Nusprendėm, kad rezultatų niekas nefiksuos, nes kaip ir priklauso rimtoms lenktynėms, visiems įdomi tik 1 vieta. Taigi, važiuosim savo malonumui, lenktyniaudami su vėju ir draugais. Vėliau paaiškės, kad mes labai naivūs ir gyvenam XX amžiaus kaimiškoje vietovėje.
Iki starto buvo apie valanda laiko, tad sėdom ant dviračių ir pradėjom sukti pedalus. Bene pusė komandos narių jautė keistą įtampą, stresą, tad komandos sporto direktoriaus iniciatyva buvo nuspręsta išdalinti mynikams po gurkšnį dievų gėrimo. Tikriausiai suveikė, nes kalbos apie jaudulį akimirksniu dingo.
Atėjo starto akimirka. Stovim, laukiam, šūvis, minam. Sustojom krūvoje, buvom sutarę laikytis vieningai. Mūsų pajėgumai vis tik skirtingi, tad greitai skilom į 2 dalis. Nipelis ir Zyy kabinosi į kulnus pirmai grupei, kartu ir aš, bet po kelių kilometrų nusprendžiau, kad tai ne man. Paleidau juos ir laukiau atplaukiančios didelės grupės su Albertu ir Algirdu. Čia ir likom visi krūvelėj. Iš pradžių lyg ir buvo grupės noras vytis pabėgusią grupę, bet priekyje niekas nenorėjo minti. Visi „ant rato“. Aš, vienas su „razdielkiniu“ dviračiu ir dar 3 mynikai lyg ir bandėm tempti, keistis, o visi likę – ant rato. Taip ir važiavom, suvalgydami tik greitųjų grupių liekanas, nusėsdavusias mūsų grupės dviračių tankmėj. Grupės greitis buvo 35 – 40 km/h, bet buvo galima važiuoti daug greičiau, jei būtų atsiradę daugiau besikeičiančių priekyje. Deja... Pats tikriausiai dėl to nukentėjau, nes apsukus ratą ir grįžus į Rygą jau laukiau finišo, kuris turėjo būti neaišku kur. Algirdas prasibrovė į grupės priekį, tad buvo su kuo pasvarstyti, o kiek gi kilometrų mes važiuojam. 83? 85? 90? Nes finišo kaip nematyti, taip nematyti, o bėgti labai norėjosi. Taigi, numynus apie 87 km, prieš paskutinį aukštyn kylantį tiltą nusprendžiau, kad pakaks ir pasitraukiau į šoną, praleidęs visą grupę. Juk rezultatų vis tiek neskaičiuos!!!. Kaip vėliau paaiškėjo, iki finišo buvo likę tik apie 1 km... Dabar šiek tiek graužiu save dėl šitos klaidos, nes į priekį praleista apie 100 žmonių grupė, taigi, savo noru praradau nemažai pozicijų.
Dar apie pačią trasą ir paskutinę jos atkarpą Rygos centre, Dauguvos krantinėse. Startas ir kilometrai iki išvažiavimo iš miesto buvo tikrai geri. Asfaltas lygus, platus. Užmiestyje asfaltas senesnis, kai kur duobėtas, bet mes Klaipėdoj prie to pripratę. Saugojo mus motocikluota policija ir tikriausiai kažkoks „britvininkų“ klubas. Visai smagu, veikė jie tikrai operatyviai, tvarkingai.
Maždaug pusiaukelėj (40 – 45 km) buvo žvyruotų pakelių, stiprus priešinis vėjas, lietus, kruša... Buvo 2 geležinkelio pervažos, kelią kertančios smailiu kampu. Viena pervaža buvo šlapia, taigi, šiek tiek pavojinga.
Grįžus į miestą teko važiuoti dagiaaukščiais tiltais, panašiais į statomą Jakų sankryžoje. Artėjant prie centro prasidėjo siauros gatvelės ir pakankamai pavojingi posūkiai. Su Algirdu, būdami grupės priekyje, ties vienu posūkiu už nugaros išgirdom tikrai labai stiprų smūgio garsą. Kažkas labai, labai skaudžiai rėžėsi į metalinį kelio atitvarą. Finišavęs Algirdui pasakiau, kad tikiuosi, jog tame griuvime nesudalyvavo Albertas, nes nes mano lėtapėdiško paskutinio kilometro nepakako, kad Albertas mane aplenktų.
Nekantrusis Zyy pradėjo ieškoti iškabintų rezultatų. Visų nuostabai – rado. Dar kartą išreiškiau gailestį sau pačiam dėl valios trūkumo finiše. Pamoka kitam kartui. Rezultatai buvo preliminarūs, pabandėm laukti sportininkų distancijos (191 km) finišo, bet paaiškėjo, kad jie dar suks nežinomo ilgio ratuką miesto centre. Šventė tęsėsi, rinkosi šeimų distancijos važiavimo dalyviai, tad kas po du, kas po vieną grįžom į viešbutį.
Besidalindami karštais šviežiais įspūdžiais susikrovėm daiktus, atsisveikinom su tikrai maloniai nustebinusiu viešbučiu ir patraukėm mašinos link. Visų nuostabai, dar nespėję susėsti kelionei gavome sms žinutes, informuojančias apie kiekvieno iš mūsų rezultatą, vietą, laiką...Pasirodo, tam nereikia net tų „čipų“. Organizacinės pamokos Lietuvos varžybų rengėjams.
Pakeliui užsukom į lietuviškos kilmės prekybos centrą Rygos pakraštyje lauktuvių ir... namo. Kirtę Tėvynės sieną užsukom pasistiprinti ir leidomės į paskutinę kelionės atkarpą Klaipėdos link.
Vairuotojo buveinėj surengėm visai vykusį rezultatų aptarimą ir išsiskirstėm po namus. Kas pagiriotis, kas darbams ruoštis...
.Tik nesuprantu kodel raso 87km realiai buvo 89km 
.Tik gaila Nipelio nebuvo.O man asmeniskai tai Ispudziai ispudyngi buvo.As kaip pirma karta tokio lygio varzybose dalyvavau tai super.
